Visa tiesa apie Rusijos karą Ukrainoje: griauname dvylika mitų

Rusija karui prieš Ukrainą rengėsi skleisdama apie ją mitus. Dar gerokai prieš 2022 m. vasario 24 d. pradėtą plataus masto invaziją dirvą Rusijos karinei agresijai pureno nuolatinis dezinformacijos srautas. Karo metu stebime ir demaskuojame prokremlišką dezinformaciją, o šioje apžvalgoje sugriausime kai kuriuos populiariausius mitus apie karą, aktyviai skleidžiamus prokremliškos dezinformacijos ekosistemos.

Mitas: Rusijos pergalė kare neišvengiama. Arba Rusija karą laimės, arba dėl šio konflikto kils trečiasis pasaulinis karas. Vakarų karinė parama Ukrainai eskaluoja padėtį ir pratęsia kančias. Vienintelis kelias į taiką – Ukrainos demilitarizavimas.

Įspūdingas Ukrainos pasipriešinimas, ryžtas ir nepalaužiama kovotojo dvasia ne kartą įrodė, kad Kremlius neturi jokių perspektyvų savo agresijos karą prieš Ukrainą užbaigti pergale. Pasaulis atstūmė Rusiją, pareikalavo nedelsiant nutraukti puolimą Ukrainoje ir besąlygiškai atitraukti Rusijos pajėgas už tarptautiniu mastu pripažintų Ukrainos sienų. Nuo tada, kai Rusija pradėjo šį neišprovokuotą trijų dienų karą, Ukraina sėkmingai sustabdė įsibrovėlių veržimąsi, perlaužė karo eigą ir atkovojo nemažą dalį laikinai Rusijos kariuomenės kontroliuojamos teritorijos. Be to, Ukrainos pajėgos gerokai apmažino Rusijos karinius išteklius. 

Ukrainos ištvermė galingos agresijos akivaizdoje parodė mums, kokia svarbi yra tvirta valia. Vakarų karinė parama Ukrainai mūšio lauke svarbi kasdien ir padeda jai nepaleisti iš rankų teisės gintis, įtvirtintos Jungtinių Tautų Chartijoje.

Rusijos pasiūlymai nutraukti ugnį arba derėtis dėl taikos nenuoširdūs – tai tik viešųjų ryšių triukas. Atidžiau paanalizavus, aikštėn iškyla imperialistiniai Rusijos reikalavimai Ukrainai pasiduoti, atiduoti daugiau savo teritorijos ir atsisakyti suvereniteto.

Tikrasis kelias į taiką – priversti Rusiją išvesti visas pajėgas iš Ukrainos, už tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų, ir visiškai atsisakyti savo agresyvios politikos. Rusija neišprovokuotą karą Europoje pradėjo akivaizdžiai nepaisydama tarptautinės teisės, visų pirma Jungtinių Tautų Chartijos. Taikos negalima pasiekti paliekant beginklę Ukrainą jos suvereniteto nepripažįstančios ir populistinių genocido užmačių neslepiančios iki dantų ginkluotos Rusijos valiai.

Mitas: Rusija kariauja su Vakarais. Už Ukrainos slepiasi NATO ir ji tėra mūšio laukas. Rusija ginasi nuo agresorės Ukrainos.

2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą ir nuo tada ši ginasi. Melagingas teiginys, kad agresorė – Ukraina, yra klasikinė prokremliško manipuliavimo taktika vaizduoti Rusiją kaip auką ir nukreipti dėmesį nuo savo vykdomos agresijos. Nors šio naratyvo absurdiškumas daugeliui pasaulyje yra akivaizdus, Rusijoje, vis labiau izoliuojamoje informacinėje aplinkoje, jis veikia kaip vienijantis raginimas visuomenei remti Kremliaus autoritarinę politiką.

Prokremliškas dezinformacijos naratyvas, melagingai teigiantis, kad Rusija Ukrainoje kovoja su Vakarais, sustiprėjo Ukrainai pradėjus sėkmingą įsiveržėlių iš Rusijos kontrpuolimą. Prokremliški „ekspertai“ šio naratyvo griebiasi kaskart, kai Ukraina iš savo Vakarų partnerių sulaukia karinės paramos arba kai iš Rusijos kontrolės išplėšiamos okupuotos Ukrainos teritorijos. Nei ES, nei Vakarai, nei NATO nepaskelbė karo Rusijai. ES, JAV ir daugelis NATO narių teikia Ukrainai karinę pagalbą, kad padėtų jai atremti neišprovokuotą Rusijos agresiją, tačiau kovose nedalyvauja.

Mitas: Ukraina siekia gauti branduolinį ginklą, atakuoja civilinę branduolinę infrastruktūrą ir branduolinėse elektrinėse slepia ginklus. Ukraina kuria nešvariąją bombą. Rusija turi teisę prieš Ukrainą panaudoti taktinį branduolinį ginklą.

Nors čia dar reikia iššifruoti daug dalykų, bendra taktika labai aiški. Sėjant paniką siekiama išnaudoti racionalų žmonių dygėjimąsi branduoliniu ginklu ir prokremliški karo naratyvai audžiami įpinant prieš Ukrainą nukreiptos vis karingesnės branduolinės retorikos gijų.

Nepaisant Kremliaus nuolat svaidomų kaltinimų, nėra įrodymų, kad Ukraina būtų kūrusi branduolinį ginklą, ketindama jį panaudoti prieš Rusiją ar kitą šalį. Iš tiesų Ukraina branduolinio ginklo neturi nuo 1994 m., kai pasirašė Budapešto memorandumą. Ji yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, atsisakiusių branduolinio arsenalo, taip pat likvidavusi iš Sovietų Sąjungos paveldėtus ginklus. Kita vertus, Rusijai paranku pamiršti pasirašant tą sutartį prisiimtą įsipareigojimą gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir sienas.

Be to, Kremlius greitas skleisti branduolinius naratyvus, kuriais permeta kaltę kitiems, svaidosi menkai slepiamais grasinimais arba griebiasi branduolinio šantažo savo agresijai paremti. Į kampą įvaryto, bet branduoliniu ginklu mosuojančio (kaip nuolat pabrėžia prokremliški demagogai) žvėries įvaizdžio kūrimas yra naudingas Kremliui.

Rusija kaltinimus Ukrainai tariamu bandymu sukurti nešvariąją bombą naudoja kaip pretekstą dar labiau eskaluoti padėtį. Ukraina paragino TATENA ištirti vietas, kuriose, kaip teigia Rusija, kuriama nešvarioji bomba. TATENA nerado jokių įrodymų, kad Ukraina kuria branduolines medžiagas, ketindama jas panaudoti prieš Rusiją.

Lygiai taip pat nepagrįsti teiginiai, kad Ukraina tyčia niokoja savo pačios civilinę branduolinę infrastruktūrą. Tiesa ta, kad Ukraina ir JAV ne kartą bandė sušvelninti dėl Zaporižios branduolinės elektrinės tvyrančią įtampą. O Rusija šiuo objektu naudojosi beatodairiškai – jo viduje dislokavo karinę įrangą ir karius, jo apylinkes naudojo kaip raketų antpuolių bazę, perėmė faktinę jo kontrolę ir ne kartą atkirto pagrindinę jo elektros liniją. TATENA nepatvirtino, kad Ukraina būtų bombardavusi ar atakavusi elektrinę – nei prieš Kremliui pareiškiant tokius kaltinimus, nei vėliau.

Mitas: visa Europa rėmė nacistinės Vokietijos invaziją į Sovietų Sąjungą, kaip ir dabar Europa remia nacistinę Ukrainą. Rusija Ukrainoje tęsia Didįjį tėvynės karą prieš nacių pasaulį. 

Ne vienus metus atidžiai stebėjome, kaip Kremlius išnaudoja nacizmo šmėklos naratyvą. Karo metu Kremlius šį patogų dezinformacijos elementą nuosekliai naudoja ukrainiečiams nužmoginti ir demonizuoti. Tai, kad Putinas Rusiją vaizduoja kaip modernią nacizmo sutramdytoją, yra klasikinis projekcijos pavyzdys – Kremliaus naudojamas būdas atitraukti dėmesį nuo savo destrukcinių veiksmų kaltę suverčiant kitiems.

Kaltinimai, kad visa Europa rėmė nacistinės Vokietijos invaziją į Sovietų Sąjungą, daugiau nei keisti. Jais istorija apverčiama aukštyn kojomis. 1942 m. antihitlerinę koaliciją sudarė 26 valstybės, prie jos jungėsi ir tremtyje veikiančios okupuotų Europos šalių vyriausybės. Rusija skelbiasi kovojanti su nacizmu, kad sukeltų stiprią psichologinę ar emocinę reakciją – tai ne tik manipuliacija, tai visiškas absurdas, ypač turint omenyje Kremliaus polinkį į atvirai antisemitinę retoriką. 

Mitas: Ukraina – dirbtinis darinys, ne suvereni valstybė. Ukrainos žemės yra istorinės rusų žemės. Jų žmonės laisvai pareiškė savo politinę valią grįžti į Rusijos glėbį ir tai yra Rusijos patriotinė pareiga juos išlaisvinti ir apsaugoti.

Ukraina – suvereni valstybė, turinti savo identitetą ir ilgą istoriją. Ukrainos valstybingumo ir suvereniteto nepripažinimas – dar vienas nepamainomas dezinformacijos naratyvas, kurį prokremliški „ekspertai“ sėja metų metus. Po to, kai Rusija neteisėtam žemių užgrobimui pateisinti laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose surengė pseudoreferendumus, prokremliškoje dezinformacijos ekosistemoje vėl girdimi Ukrainos suverenitetą ginčijantys balsai nebestebina.

Prokremliški „ekspertai“ istorijos revizionizmą dažnai naudoja kaip manipuliavimo taktiką viešajam diskursui pakreipti vaga, palankia dabartinei Kremliaus politikai, apimančiai ir bandymus neteisėtai prisijungti laikinai okupuotas Ukrainos teritorijas. Lygiai taip pat gerai dokumentuota ir Putino manija perrašyti istoriją.

Pseudoreferendumai nebuvo nei laisvi, nei demokratiški. Žmonės buvo verčiami balsuoti ginkluotų kareivių, žygiuojančių nuo durų prie durų rinkti balsų, o tai tiesiogiai prieštarauja Ukrainos konstitucijai. Visas procesas pažeidė tarptautinę teisę ir buvo pasmerktas JT rezoliucijose dėl aneksijos. Sprendimas dėl aneksijos rodo imperialistines Rusijos karo užmačias.

 

Mitas: Rusija Ukrainoje kovoja su Vakarų imperializmu ir neokolonializmu, kad būtų sukurta daugiapolė pasaulio tvarka, kai šalys nesikiša į viena kitos vidaus reikalus.

Kremliaus režimas jau seniai viešai pozicionuojasi kaip antiimperializmo ir antikolonializmo skelbėjas. Tačiau brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą atskleidė pačios Rusijos imperinius ir kolonijinius kėslus kaimynų Europoje, Kaukaze ir Azijoje atžvilgiu.

2014 m. pradėjusi karą rytų Ukrainoje, tais pačiais metais neteisėtai prisijungusi Krymą, o 2022 m. pradėjusi plataus masto invaziją, Rusija šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę bei Jungtinių Tautų Chartiją ir kelia grėsmę taikai, saugumui ir stabilumui visame pasaulyje.

2022 m. kovo 2 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja kone vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuria atmetė Rusijos Federacijos brutalią invaziją į Ukrainą, ir pareikalavo, kad Rusija nedelsdama išvestų savo pajėgas ir laikytųsi tarptautinės teisės.

2022 m. spalio mėn. JT Generalinė Asamblėja kone vienbalsiai pasmerkė Rusijos bandymus aneksuoti keturis laikinai okupuotus Ukrainos regionus surengus pseudoreferendumus.

Visuotinis Rusijos karinės agresijos prieš taikią kaimynę pasmerkimas rodo, kad Rusija yra viena ir izoliuota.

Mitas: Ukraina Donbase jau ne vienus metus vykdo genocidą ir Rusija turėjo įsikišti, kad apsaugotų žmones. Ukraina taip pat veikia prisidengusi svetima vėliava ir inscenizuoja žiaurybes, kad apkaltintų Rusiją karo nusikaltimais.

Ukrainos kaltinimas karo nusikaltimais ir genocidu tikriausia yra viena niekingiausių prokremliškos dezinformacijos melagysčių. Genocidas – sąmoningas ir sistemingas žmonių grupių naikinimas dėl jų etninės kilmės, tautybės, religijos ar rasės. Ukraina tokio plano neturėjo ir niekada nebuvo jokių įrodymų, kurie pagrįstų Rusijos teiginius.

Vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip Rusija atsakomybę už savo nusikaltimus permeta Ukrainai, yra žiaurūs Rusijos kareivių nusikaltimai Bučoje. Kaltinimai, kad Ukraina veikė prisidengusi svetima vėliava, jog kaltę suverstų Rusijai, yra ir gėdingi, ir neteisingi. Priešingai – kaip rodo tyrimai Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje ir daugelyje kitų vietų, tai Rusija daro karo nusikaltimus.

Be to, yra daug įrodymų, kad Rusija tyčia atakuoja civilius gyventojus ir infrastruktūrą, t. y. mokyklas, ligonines ir gyvenamuosius rajonus, pvz., Černihive, Mariupolyje, Charkive ir kitur. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių biuro teigimu, tai galėtų būti laikoma karo nusikaltimais. 

Mitas: Rusija kovoja šventą karą su bedieviais satanistais Ukrainoje, kad apsaugotų krikščionybę ir tradicines vertybes.

Nors šis kaltinimas atrodo laužtas iš piršto, Rusija savo karui prieš Ukrainą pateisinti ne kartą teigė stojusi į šventą kovą su pačiu šėtonu. Pirmosiomis karo savaitėmis ir mėnesiais Kremlius Rusijos nepakankamam veržimuisi į priekį mūšio lauke pateisinti tvirtino, kad Ukraina šventvagiškai parsidavusi tamsos jėgoms. 

Dažnai prokremliškos dezinformacijos ruporai, visų pirma Vladimiras Solovjovas, šį dezinformacijos naratyvą skleidžia kartu su nepagrįstais kaltinimais Ukrainai, neva bandančiai sugriauti Stačiatikių Bažnyčią. Ši manipuliavimo taktika aktyviai taikyta 2019 m., kai Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai buvo suteiktas nepriklausomos bažnyčios statusas, ir vėl suaktyvėjo 2022 m. lapkritį, kai Ukrainos Vyriausybė paskelbė rengsianti teisės aktą, kuriuo bus uždraustos su Rusija siejamos bažnyčios.

Ukrainos ir ją palaikančių Vakarų demonizavimas kaip bedievių derinamas su prokremliška dezinformacija apie Vakarų norą griauti tradicines vertybes. Taip Rusija piešiama kaip šių vertybių gynėja. Šis dezinformacijos apie vertybių, kurioms iškilo grėsmė, gynimą naratyvas perauga į homofobiją, o ši neretai beveik prilygsta atviros neapykantos retorikai.

Mitas: JAV finansavo, rengė ir vykdė slapto biologinio ginklo kūrimo Ukrainos laboratorijose programas, išbandė biologinį ginklą su vietos gyventojais ir juo apginklavo Ukrainą, kad ši pultų Rusiją.

Apie slaptas JAV biolaboratorijas kurpiamos istorijos yra klasikinė panikos kėlimo taktiką atitinkanti sąmokslo teorija, kurią Kremlius dažnai naudoja dėmesiui nukreipti ir sąmyšiui kelti. Sena dezinformacijos kampanija, kuria iš pradžių siekta sutrukdyti JAV ir Ukrainai plėtoti biologinių grėsmių mažinimo partnerystę, prokremliškos dezinformacijos ekosistemoje atgimė tam, kad būtų naudojama neišprovokuotai Rusijos invazijai į Ukrainą pateisinti.

Prokremliška dezinfomacija siekiama trinti ribą tarp biologinio ginklo ir biologinių mokslinių tyrimų, sėti baimę ir kartu diskredituoti Ukrainą. Teiginius, kad Ukrainoje esančios JAV finansuojamos biologinės laboratorijos naudojamos kariniams tikslams, keliskart paneigė autoritetingi šaltiniai, tarp jų – JT nusiginklavimo reikalų vyriausioji įgaliotinė Izumi Nakamitsu.

Mitas: ES neišgyvens be Rusijos energijos išteklių. Politika, kurios ES ėmėsi JAV pastūmėta, sukėlė pasaulinę energetikos krizę, nes ta krizė naudinga JAV energetikos bendrovėms. 

Užsienio santykiuose Kremlius tradiciškai energiją naudoja kaip ginklą, o neatsiejama šios taktikos dalis – dezinformacijos skleidimas. Tik šįkart Rusijos ėjimas – pagrūmoti ES, kad stos dujų tiekimas – Kremliui neišdegė. Rusijai pareikalavus, kad Europa rinktųsi tarp jos energijos ir Ukrainos, Europa be abejonių pasirinko Ukrainą.

ES ir jos valstybės narės greitai ėmėsi įvairių atsakomųjų priemonių energetiniam saugumui užtikrinti, pvz., patvirtino planą „REPowerEU“ ir planą „Sutaupytos dujos – saugu žiemą“, kuriuo siekiama savanoriškai 15 proc. sumažinti gamtinių dujų poreikį. ES požeminės dujų saugyklos prisipildė daugiau nei 95 proc., taigi buvo gerokai viršytas 2022 m. lapkričio 1 d. tikslas jas pripildyti 80 proc. Europa buvo pasirengusi žiemai ir įstengė nepasiduoti Rusijos energetiniam šantažui.

Prokremliška dezinformacija taip pat bandoma įvaryti pleištą į transatlantinę vienybę piešiant melagingą prarasto ES suvereniteto paveikslą. Neva JAV pajungė Europos Sąjungą savo valiai ir pelnosi iš suirutės pasaulinėse energijos rinkose. Tačiau energijos tiekimo įvairinimas yra kertinis ES energetikos politikos akmuo. Tai padeda didinti Europos energetinį saugumą, išvengti monopolizacijos ir užtikrinti didesnę konkurenciją energijos rinkoje.

Mitas: ES, uždraudusi Rusijos žemės ūkio produktus ir trąšas, sukėlė maisto trūkumą visame pasaulyje. Rusija už maisto krizę neatsakinga. Javus iš Ukrainos ES pasilaiko sau, o kitos šalys badauja.

Įsiveržusi į Ukrainą, Rusija faktiškai atkirto Ukrainos produkciją nuo pasaulio rinkų ir pablogino pasaulio ekonomikos padėtį. Dėl Rusijos veiksmų energijos ir trąšų kainos kyla į aukštumas visame pasaulyje ir jų poveikį labai junta ne tik Afrika ir pažeidžiamiausios šalys, bet ir kiti regionai.

Visame pasaulyje konfliktai, klimato kaita ir ilgalaikis COVID-19 pandemijos poveikis smarkiai veikia maisto sistemas, kenčia nuo jų priklausomi žmonės. O neišprovokuota Rusijos agresija prieš Ukrainą šias problemas ir skaudulius dar paaštrino.

Apšaudžiusi energetikos, vandens ir transporto infrastruktūrą, sudeginusi pasėlius ir išvogusi Ukrainos grūdus, sunaikinusi Ukrainos žemės ūkio įrangą ir kuro saugyklas ir užminavusi laukus, Rusija sudavė smūgį ilgalaikei maisto produktų gamybai Ukrainoje ir jos eksporto pajėgumams.

Be to, Rusija toliau taiko trąšų ir grūdų – kviečių, kviečių ir rugių mišinio, rugių, miežių ir kukurūzų – eksporto mokesčius ir eksporto kvotas.

Į ES sankcijas neįtraukti nei maisto produktai, nei trąšos: sankcijos Rusijos maisto produktų eksportui į pasaulio rinkas netaikomos. Iš Rusijos pirkti maisto produktus ir trąšas, juos transportuoti, jų gauti ir vykdyti susijusią veiklą gali bet kas. Priešingai Rusijos dezinformacijai, nė viena ES valstybė narė neblokuoja Rusijos trąšų dovanojimo šalims, kurioms jų reikia.

JT duomenimis, didžioji dalis maisto produktų pagal Susitarimą dėl grūdų išvežimo per Juodąją jūrą eksportuojama ne į ES. Tik 34 proc. šio eksporto teko ES, o 64 proc. kviečių eksporto pasiekė besivystančias šalis.

Europos Sąjunga kartu su tarptautiniais partneriais deda daugiausia pasaulyje pastangų spręsti maisto stygiaus problemą. Nuo tada, kai pradėjo veikti solidarumo koridoriai ir pasiektas Susitarimas dėl grūdų išvežimo per Juodąją jūrą, maisto kainos slūgsta ir grįžta į prieškarinį lygį.

Mitas: Vakarų sankcijos Rusijai yra neteisėtos ir daro visuotinę žalą. Jos destabilizuoja pasaulio ekonomiką ir visame pasaulyje didina paprastų žmonių pragyvenimo išlaidas. Sankcijos neveikia Rusijos ekonomikos ir ji įrodė, kad sankcijos neveiksmingos.

Prokremliška dezinformacija apie ES ir Vakarų sankcijas pilna prieštarų. Viena vertus, sankcijos yra neteisėta, nepriimtina ekonominės prievartos forma, kita vertus, jos nedaro visai jokio poveikio Rusijai. Šis dezinformacijos naratyvas numenkina sankcijų poveikį Rusijos vidaus auditorijos akyse ir sudaro melagingą žlungančių Vakarų vaizdą. Tarptautinei auditorijai Kremlius nori įvaryti nepagrįstų baimių, kad Vakarų veiksmai prieš Rusiją turį neigiamų padarinių pasauliui.

Visos ES sankcijos visiškai atitinka pagal tarptautinę teisę prisiimtus įsipareigojimus. Sankcijomis tirpdomos Rusijos galimybės finansuoti karą ir įsigyti pagrindinių komponentų kariniam pramoniniam kompleksui. Sankcijų poveikis matomas visuose pagrindiniuose Rusijos ekonomikos sektoriuose. 2022 m. Rusijos biudžeto deficitas šovė į viršų – padidėjo 14 kartų. 2022 m. ekonomika susitraukė beveik 5 proc. Sankcijos veikia.

Tarptautiniu sprendimu nustatyti viršutinę naftos kainų ribą siekiama pažaboti kainų šuolius, lemiamus ypatingų rinkos sąlygų. Tai drastiškai sumažins Rusijos pajamas iš naftos, gautas nuo jos invazijos į Ukrainą. Naftos kainų viršutinė riba taip pat padės stabilizuoti pasaulines energijos kainas ir kartu sušvelnins neigiamą poveikį energijos tiekimui į trečiąsias šalis.

ES sankcijose numatytos svarbios išimtys. Į jas neįtraukti nei maisto produktai, nei trąšos. Ir nors Europos oro erdvė Rusijos orlaiviams uždaryta, ES valstybės narės gali leisti jiems skristi virš savo teritorijos, jei to reikia dėl humanitarinių priežasčių.